Geri laikai buvo. Ypač jei nieko neatsimeni.
Atsimenu, kaip reikėjo slėpti, kad esu skaitęs Šapokos istorija, ir koks
skandalas kilo, kai būdamas trečiokas nusinešiau į mokyklą du spalvotus
lapus iš Šapokos istorijos su Lietuvos vėliavom.
Atsimenu, kaip norint įdomesnių knygų turėjai išmokti skaityti
lenkiškai, nes pas juos cenzūra kiek lengvesnė buvo. Bet ir pas juos už
perrašyta ranka Žiedų valdovą (!), jau nekalbant apie istorines knygas
galėjai gauti parų ir nemalonumų.
Atsimenu, kai viso labo džinsai ir odinė striukė buvo maištas ir pavojus
tarybinei visuomenei.
Atsimenu, kaip reikėjo neišskirti iš kitų jei nenorėjai turėti problemų
mokykloje.
Atsimenu, ką pasakojo močiutė apie Sibirą. Ir kas ją išvežė atsimenu.
Atsimenu susiraukusius pardavėjų veidus parduotuvėse.
Sviestą aplipusį aptirpusiu rudu įpakavimo popierium. Vis prarūgusį
pieną parduotuvėse ir tetrapakus, kurie amžinai varvėdavo pro šoną.
Atsimenu tas kalėdas, kai pirmą kartą pamačiau tikrus mandarinus. Man
buvo šeši.
Dar atsimenu, kad reikėjo per daug nesipasakoti, kad švenčiam kalėdas.
Atsimenu purvą ir dulkes ant visų šaligatvių išskyrus Laisvės alėją.
Atsimenu apleistą ir griūvantį Kauno senamiestį.
Atsimenu tepalo, kuro ir šūdų dėmes Nemune prie Aleksoto tilto.
Atsimenu, kaip kiekvienais metais reikėdavo dalyvauti bulviakasyje, kad
žiemą turėtum bulvių.
Atsimenu, kad vasarą dažną savaitgalį važiuoti į sodą ar kaimą, kad
turėtum agurkų ir pomidorų, obuolių ir uogų.
Atsimenu kaip reikėdavo tarkuoti pačių ar kaimynų užaugintus kopūstus ir
juos užraugti bačkoje virtuvėje, paskui pernešti į balkoną - kad žiemą
nors truputį vitaminų turėtum.
Atsimenu, skerdžiamos kiaulės garsą ir svilinamo kailio kvapą pas
gimines kaime. Pamenu kaip reikėjo valyti kiaulių žarnas ir prikišti
sumaltos kiaulės mėsos, kad turėtum dešros.
Apie bendravimą irgi atsimenu. Kaip reikėdavo į svečius kviesti prekybos
bazės vedėją, nors už akių jos visi nekęsdavo (vyras KGB dirbo). Kaip
reikėjo daug bendrauti su nemėgstamais žmonėmis vien dėl ryšių, kad
gautum elementarias paslaugas ar prekes.
Atsimenu, kaip visi nuoširdžiai tėvo darbe bendraudavo - blaivių tėvo
bendradarbių taip ir nesu matęs.
Ir tingiu dar rašyti, ką atsimenu. Suprantu tik tiek, kad žmogus
prisitaiko prie visko. Jausti laimę, draugų turėti ir Sibire, ir
kalėjime gali. Bet turėtį nostalgiją visam tam... Na niekaip negaliu to
suprasti.
On 2020.11.12 16:01, Sail wrote:
Na jei gerove kam nos = kuo daugiau materialiu daiktu, tada jo, dabar
daug geriau.
As santykiu tarp zmoniu pasiilgstu tu, kurie anksciau buvo.